2013 m. liepos 19 d., penktadienis

Ne, man tikrai nepatinka Šerlokas :)

Tie, kas žiūrėjo naują Šerloko Holmso versiją manau apsidžiaugs labai išsamiu Benedict'o aiškinimu kaip gi Šerlokas išgyveno. Išsamiai ir aiškiai, einam čia. Gero savaitgalio :D

2013 m. liepos 9 d., antradienis

David Foenkinos "Subtilumas" KNYGŲ SKAITYMO IŠŠŪKIS


   Vertinimas 3/3

Leidimo metai: 2012
Originalus pavadinimas: LA DéLICATESSE
Vertejas: Akvilė Melkūnaitė
Leidykla: Tyto alba

Aš manau...

Jau gana ilgą laiką Prancūzija (ir Audrey Totu, žinoma) užima svarbią vietą mano gyvenime. Todėl, kad ir kaip negražiai tai skambėtų dėl mano mažytės priklausomybės knygoms, apie Subtilumą išgirdau pirmiausia dėl Audrey. Kad ir kaip būtų, knyga, kaip ir filmas, labai patiko. Lyg malonią vasaros popietę nuo šaukšto varvanti karamelė - istorija elegantiška ir jauki. Septyneri laimingos santuokos metai, atsitiktinai prasidėję gatvėje, o pasibaige tragiška Natali mylimojo žūtimi. Ilgi liūdesio metai, nedrąsus šefo rodomas dėmesys ir vėl meilė - švelni, melancholiška, subtili. Nuostabi, vasariška knyga, nukelianti į visada įsimylėjusią Prancūziją, kur "meilė yra visų svarbiausia"...

Oficiali nuomonė...

         Vyrui užkalbinti moterį – visada subtilus dalykas. Ji, žinoma, pagalvoja: „Gal jis visą laiką taip elgiasi?“ Vyrai dažniausiai sako, kad tai pirmas kartas. David Foenkinos (Davidas Foenkino; g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, penkių romanų autorius. Nepaprastas lengvumas ir švelnumas, humoro ir gyvenimo tragizmo derinys D. Foenkinos kūrinius leidžia prilyginti oro bučiniams – jie efemeriški, keliantys malonių prisiminimų. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištartos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsiskyrimai. “Subtilumas” – tai Natali istorija. Septyneri drauge su Fransua praleisti metai. Atsitiktinė pažintis gatvėje, laiminga santuoka ir tragiška jos pabaiga. Natali liūdesys, tragiškai žuvus vyrui, ima gaubti tarsi kokonas – neregimas, tačiau nesuardomas. Bet jai akivaizdžiai prielankumą rodo šefas, bandantis nedrąsiomis užuominomis priartėti prie Natali. O moteris netikėtai pasirenka visai niekuo neišsiskiriantį bendradarbį ir vėl pamažu, švelniai ir tyliai, pinasi meilės istorija, atgimsta vidinė ramybė ir gyvenimo džiaugsmas. Romantiškai melancholiška, bet verčianti šypsotis knyga vėl grąžina mus į geriausius prancūziškų meilės romanų laikus: viskas taip švelnu, taip subtilu, ir meilė yra visų svarbiausia.

Irrrr...: